Klemen Pisk

Sėdime restorane ir laukiame pagrindinio patiekalo. Kompanija man ne visai prie širdies - senų bendraklasių, kurie giriasi savo pasiekimais, būrys. Vienas apsigynė disertaciją iš kvantinės fizikos, kitas praturtėjo iš mėsininko amato. Vienas tapo didžiu dailininku, kitas - metų policininku. Viena moteris pagimdė dvynukus, kita sėkmingai dirba TV laidų vedėja. Viena jau du kartus išsiskyrė, kita sūrinėje tikrina sūrio kokybę. Nuobodu klausytis tų nepakenčiamų plepalų, tarsi būtų kalbama vien dėl paties kalbėjimo. Esu vis pertraukinėjimas, agresyvesni tuoj užčiaupia, ima varyti savo ir pokalbis pakrypsta jų pusėn, bet žinau, jei čia būtų Džizas, viskas būtų kitaip.

Senas geras Džizas jiems parodytų, ne itin dailiom rusvom megztom kelnėm ir kietu ortopediniu korsetu, jis ištemptų kaklą ir mutuojančiu, aukštu balsu tartų: „Pasakyk jiems, pasakyk, kad iš tiesų nesu pederastas, juk gerai tai žinai!“

Džizas nedalyvauja klasiokų susitikime, todėl sėdime čia be jo, bijau, kad kas nors ims ir paklaus apie jį, tada į dienos šviesą išlįs senos nešvankios istorijos.

Tai atsitiko daugiau nei prieš penkiolika metų. Ant savo kambario sienų Džizas iškabino gražių vyrų plakatus ir paklausė manęs, koks man atrodo jų grožis. Pradėjau jį įtarinėti, suabejojau dėl jo polinkių, mąsčiau apie tai, kad gal vaikinas ieško savęs šiame blogio kupiname ir sugadintame pasaulyje, kuriame raguotasis turi tiek galios.

Kai mokykloje papasakojau, jog Džizo kambaryje mačiau gražių vyrų plakatus, didžioji vaikinų populiacijos dalis paskelbė jį pederastu. Jis tapo klasės ikona, talismanu, savotišku simboliu, tik tiek, kad užuot mėgavęsis prielankumu (kaip, sakykime, Begičius, kuris riebiu spjūviu pažymėjo muzikos mokytoją draugę Žvegljevą), jis nešė kryžių, kurį aš, nieko pikta nelinkėdamas, užverčiau ant jo ir šiaip jau korsetu apsunkintų pečių. Tačiau vinių neprikalinėjau, tai darė kiti, tad pernelyg kaltas ir nesijaučiau, nusiploviau rankas kaip Pontijus Pilotas. Iš tikrųjų, buvau ne Pilotas, o išdavikas Judas, kuris už išdavystę nepaėmė auksinių, nepasikorė ir nesigailėjo dėl padarytos nuodėmės, tik dar labiau provokavo.

- Klausyk, Džizai, - pasakiau jam, - aš papasakojau tik faktus. O tai, kas atsitiko vėliau, - interpretacijos dalykas, supranti? Interpretacija, štai kur problema. Tik laikas parodys, kur tiesa, kaip jau yra buvę daug kartų.

O dėl Begičiaus laikas nesuklydo, šis vyrukas jau kelerius metus tupėjo cypėje, nes pervežinėjo heroiną, pritvirtinęs prie sunkvežimio dugno. Taigi jo andainykštis spjūvis į draugę Žvegljevą per laiko distanciją atrodo tik kaip lašas jūroje. O ką veikia Džizas, niekas nežinojo, nes jau penkiolika metų kaip jis dingęs.

- O kaip Džizas, ką veikia, kodėl neatėjo į susitikimą, ar kas nors jam išvis pranešė?

Visi sužiūra į mane, mat kadaise buvau laikomas geriausiu jo draugu, nors po mokyklos baigimo jo niekada nesu sutikęs (tačiau daug kartų susitikdavau su Begičiumi, iš kurio pirkdavau marihuaną, kol jo neįgrūdo cypėn).

- Tikrai nežinau. Jau daug metų nepalaikome ryšio.

- Cha, Džizas! Ar jis ne... che, che, na, juk žinote...

Prasideda. Susirinkusieji ima kvatoti ir knaisiotis po prisiminimus, kažkas visų dideliam malonumui smulkiai papasakoja, kaip kažkada po fizinio pamokos Džizas prausėsi duše, o tuo metu tasai paslėpė jo glaudes ir vargšelis Džizas buvo priverstas ant nuogo kūno užsimauti trikotažines kelnes, nes pamanė, jog glaudes pats kažkur nukišo. Kai per kitą pamoką klasiokai Džizą pravardžiavo pederastu ir jis aršiai tai neigė, kažkas priminė: „Tai kodėl tada nenešioji glaudžių?" Tą akimirką kažkas iš mokinių mikliai truktelėjo Džizui kelnes žemyn ir visi pamatė jo pliką užpakalį, tai buvo akivaizdus įrodymas, kuriuo buvo atkakliai remiamasi dar kelis mėnesius. O netrukus buvo „rastas“ naujas įrodymas. Išvykos į gamtą metu naktį kažkas jam nulakavo kojų nagus rožine spalva, ryte Džizas to iškart nepastebėjo, jį demaskavo kiti, kai paplūdimyje šis nusiavė klumpes.

Bet vargas tam, kuris išdrįsdavo pravardžiuoti Džizą akis į akį. Tada įsižeidęs ir apsiputojęs jis kumščiais puldavo skriaudiką. Džizo kūno sudėjimas anaiptol nebuvo toks tvirtas, kad jis būtų kovotojas, tačiau nešiojo korsetą, kuris sykiu atstojo ir skydą, ir buvo grėsmingas puolimo ginklas. Kas su tuo korsetu arčiau susipažino, kas susidūrė su tuo aštriu metalu, tam tikrai nenuskildavo. Dar kelias dienas tekdavo vaikščioti su mėlynėmis. Gerai, kad aš niekada neįžeidinėdavau Džizo ir visada pasišalindavau, kai klasiokai imdavo jį erzinti.

Tik vieną kartą jį taip įsiutinau, kad nuo tada jis su manimi nebekalbėjo.

- Cha, cha, o tas skečas! - ima kikenti kažkuris iš susirinkusių klasiokų. - Papasakok, kaip ten buvo. Pasakyk, tu gi jį režisavai ir turėtum gerai prisiminti!

Tyliu, nes man neatrodo protinga šį nutikimą kartoti prieš būrį žmonių, kurie bado mane piktais žvilgsniais ir trokšta kraujo it senovės romėnai. Bet į galvą vis tik prasibrauna nemalonūs prisiminimai.

Mokslo metų baigimo proga ruošiau skečą, kurį turėjome suvaidinti pagyrimo raštų geriausiems mokiniams įteikimo vakare. Sukūriau gan drąsią tais laikais situaciją: trys vaikinai kalbasi, kuris narsesnis. Pirmas giriasi, kad yra toks drąsus, jog per didžiąją pertrauką išdrįstų sviesti lydytą sūrelį į Josipo Brozo Tito portretą. Antras vaikinas sako, kad to negalima net lyginti su tuo, ką išdrįstų padaryti jis: bebaimiškai spjauti draugui direktoriui į veidą. (Idėją nugvelbiau iš Begičiaus.) Trečias nusijuokia ir numoja ranka.

- Aš, - taria jis, - išdrįstu pasakyti klasės auklėtojai, kad kiekvieną savaitę vaikštau į tikybos pamokas į kleboniją, be to, turiu drąsos atsisakyti narystės Slovėnijos socialistinio jaunimo sąjungoje!

Tą akimirką scenoje pasirodo ketvirtas vaikinas. „Džizas“, pamaniau, „jis kaip tik tiks skečo pabaigai“. Įtikinau jį, kad jam tereikės pasirodyti scenoje ir pasisveikinti su vaikinais, Džizas sutiko. Bendros repeticijos su juo neturėjome, nes jo vaidmuo buvo labai paprastas. Todėl jis nežinojo, kad skečo pabaigoje jo laukia siurprizas. Kai jis išėjo į sceną ir pasisveikino su vaikinais, jie suvaidino taip, kaip buvau surežisavęs. Jie nusigando, ėmė mosuoti rankomis ir rėkti: „Oi, Džizas ateina, Džizas! Sprunkam, vyrukai!“ Tada jie pabėgo rankomis dangstydami sėdimąsias, o Džizas išraudo ir susinepatoginęs nutipeno nuo scenos. Visi mokyklos mokiniai raitėsi iš juoko, nes tada jau net kitose klasėse Džizas buvo tapęs labai žinoma asmenybe.

Tačiau mokytojai anaiptol nebuvo sužavėti. Pirmiausia mane į savo kabinetą išsikvietė auklėtoja, su kuria kartu nuėjome pas draugą direktorių. Tas smulkus vyras, aktyvus partietis, buvo nusivylęs ir negailestingai mane išbarė. Klausė manęs, kaip galėjau sau leisti tokį begėdišką dalyką. Tai laisvos socialistinės visuomenės pagrindų griovimas, tyčiojimasis iš Tito, iš jo asmeniškai, iš jo integralumo, Socialistinio jaunimo sąjungos įvaizdžio trypimas ir t. t. Apie Džizą jis nepasakė nė žodžio. Kaltinimai, kuriuos išklausiau, man nepasirodė tokia baisi bausmė kaip tai, kad mano geras draugas Džizas nuo to karto su manimi daugiau niekada nekalbėjo.

Grupė „Duran Duran“ tada buvo savo kūrybinės galios viršūnėje ir būtent ji tapo priežastimi to, kad įvykiai klostėsi tokia linkme. Taigi gražūs vyrukai ant plakatų Džizo kambaryje buvo būtent iš „Duran Duran“, jų plakatų jis buvo priklijavęs visur, kur tik galėjo, net ant lubų, nes ant spintos ir sienų pristigo vietos. Jis buvo didelis jų fanas ir atmintinai mokėjo visus jų tekstus. Puikiai atsimenu tą kartą, kai jis pasakė, jog seksualiausias iš visų jam yra bosistas Johnas. Bet viename plakate jam labiausiai patiko būgnininkas Rogeris, nes toje nuotraukoje buvo su labai kruopščiai padaryta šukuosena, kurią neabejotinai pasidarė prisitepęs gelio, o jo kirpčiukai tobulai sudėti.

Niekada nepasakiau Džizui, kad po kelių mėnesių ir pats savo kambaryje prisikabinau „Duran Duran“ plakatų. Man irgi patiko jų muzika, tik tiek, kad to niekada viešai neskelbiau, garbinau juos patyliukais. Man net gėda prisipažinti, bet dabar pagaliau turiu tai padaryti - man jie atrodė stačiai gražūs, gal net gražesni nei pačiam Džizui. Vieną dieną po tikybos pamokos slaptai užsukau į parduotuvę, kur buvo pardavinėjamos jų kasetės. Kai vėliau pas mane užėjo Džizas, prieš jį įsileisdamas mikliai nuplėšiau visus dvylika plakatų ir sukišau į saugią vietą, o kasetes įdėjau į spintutę ir užrakinau, tada ant viso garso paleidau „Beatles“. O kai Džizas išėjo, vėl užlipinau plakatus ir pasileidau „The Reflex“, „New Moon on Monday“, „The Wild Boys“...

Mano susimąstymą išblaškė padavėjas, kuris atnešė pagrindinį patiekalą. Tylėdamas pradedu valgyti riebų kepsnį ir klausausi gyvo buvusių klasiokų, kurių maistas nė kiek neaptildė, pašnekesio. Žodžiai byra, kepsniai mąžta, nuomonės susikerta, postringaujama apie Džizą bendrai ir apie Džizą konkrečiai, apie Džizą iš teologinio taško ir fiziologiniu požiūriu, apie Džizą kaip latentinį ir apie Džizą kaip atvirą pederastą. Dabar jau nekalbama vien dėl kalbėjimo. Viešinami patikrinti ir nepatikrinti faktai, anekdotai, legendos, pasakos, istorijos. Viskas sukosi apie vieną žmogų, kuris iš savo gyvenimo pats to nenorėdamas sukūrė mitą. Tačiau pagrindinis šio mito autorius, tiesą sakant, buvau aš, jau nuo jaunų dienų parodęs rašytojo talento ženklus. Užpuoliau jį retorine figūra, kuri vadinama hiperbole.

Suvalgius patiekalą, man pradėjo dilgčioti skrandį. Turiu problemų su virškinimu, mane kankina baisūs skausmai. Nežinau, ar nuo šlykštaus kepsnio, ar todėl, kad turiu klausytis senų nešvankių istorijų. Pajaučiu, jog man reikia šviežio oro gūsio, todėl atsiprašau draugijos ir išeinu į kiemą priešais restoraną. Pakeliu akis į dangų, spindi pilnatis, danguje daug žvaigždžių. Man pasidingoja, tarsi ten aukštoje tolybėje matau Džizą su megztomis kelnėmis, kaip jis važiuoja dviračiu per Paukščių Taką ir graso man pirštu. Tačiau tai tik akimirkos reginys. Pasitrinu akis ir tykiai pratariu:

- Kur tu, Džizai? Jei girdi mano žodžius, dabar, po tiekos metų, noriu tau pasakyti: atleisk man, Džizai.

iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė